Kai maisto sauga susitinka su medicininiu poreikiu

Maisto gamyboje dažnai sutinkame labai aiškias asmens higienos taisykles. Gamybos zonose neleidžiama dėvėti laikrodžių, asmeniniai daiktai turi būti palikti tam skirtose vietose, valgyti galima tik nustatytose zonose, o asmeniniai vaistai turi būti kontroliuojami. Griežtesnėse higienos zonose gali būti ribojamos net išorinės darbo aprangos kišenės.

Tokios taisyklės nestebina. Jos paprastos, lengvai suprantamos ir turi pagrįstą tikslą – sumažinti produkto užteršimo riziką.

Bet kas, jeigu darbuotojas serga cukriniu diabetu ir išmaniajame laikrodyje stebi gliukozės kiekį kraujyje?

Žmogui, kuris su cukriniu diabetu nėra susidūręs, laikrodis greičiausiai vis dar atrodo tiesiog laikrodis. Tačiau diabeto valdymas yra viena iš sričių, kurioje medicinos technologijos per pastaruosius metus itin pažengė. Gliukozės koncentraciją galima nuolat stebėti prie kūno pritvirtintu jutikliu (CGM), jo duomenis matyti telefone ar išmaniajame laikrodyje, o insuliną leisti insulino pompa ar išmaniuoju insulino švirkštikliu.

Todėl daiktas, kurį pagal bendrą higienos taisyklę vertintume kaip asmeninį elektroninį įrenginį, konkrečiam darbuotojui gali atlikti ir medicininę funkciją.

Ar taisyklė tokiu atveju turėtų pasikeisti? Ir jeigu taip – kiek?

Maisto saugos standartai išimtis jau numato

Įdomu tai, kad tarptautiniai maisto saugos standartai šios problemos visiškai neignoruoja.

IFS Food 8 asmens higienos reikalavimus grindžia rizika. Matomi papuošalai ir laikrodžiai negali būti dėvimi, tačiau tame pačiame reikalavime numatoma galimybė taikyti išimtis – jos turi būti išsamiai įvertintos pagal riziką ir veiksmingai valdomos.

BRCGS Food Safety Issue 9 yra dar konkretesnis. Jo interpretavimo gairėse, kalbant apie asmeninius vaistus, nurodoma, kad, kai įmanoma, jų nereikėtų neštis į gamybos zonas. Tačiau kartu aiškiai pripažįstamos situacijos, kai dėl medicininio poreikio darbuotojui vaistus reikia turėti su savimi. Kaip pavyzdžiai tiesiogiai įvardijami diabetas ir astma. Tokiais atvejais turi būti nustatytos šių vaistų kontrolės procedūros, atsižvelgiant ir į jų formą bei pakuotę.

BRCGS numato ir kitą medicininę išimtį. Nors papuošalų dėvėjimas ribojamas, medicininės paskirties įspėjamieji papuošalai, pavyzdžiui, informuojantys apie epilepsiją ar alergiją, gali būti dėvimi, jeigu nekelia produkto užteršimo rizikos.

FSSC 22000 v7 taikomuose reikalavimuose taip pat galime rasti panašią logiką – jeigu tam tikro asmeninio daikto pašalinti negalima, jis turi būti tinkamai uždengtas ar kitaip kontroliuojamas, kad nekeltų produkto užteršimo rizikos.

Taigi pati išimties idėja maisto saugos standartams nėra svetima. IFS ją sieja su rizikos vertinimu, o BRCGS net tiesiogiai pripažįsta tam tikrus medicininius poreikius.

Tačiau kaip atrodo pagrįsta išimtis realioje gamybos aplinkoje?

Kai vienai išimčiai reikia kitos

Cukrinio diabeto pavyzdys įdomus tuo, kad vienas medicininis poreikis gali vienu metu paliesti kelias skirtingas maisto saugos taisykles.

CGM duomenys gali būti stebimi laikrodyje ar telefone, nors asmeniniai elektroniniai įrenginiai gamybos zonoje paprastai ribojami. O hipoglikemijos – pernelyg sumažėjusio gliukozės kiekio kraujyje – atveju darbuotojui gali prireikti nedelsiant suvartoti gliukozės tabletę aplinkoje, kurioje valgyti paprastai draudžiama.

Būtent gliukozės pavyzdys gerai parodo, kaip greitai iš pirmo žvilgsnio paprasta išimtis tampa sprendimų grandine.

Tarkime, įmonė įvertina darbuotojo medicininį poreikį ir leidžia jam gamybos zonoje turėti greitai pasiekiamos gliukozės tabletės.

Atrodytų, klausimas išspręstas.

Bet kur ją laikyti?

Jeigu darbo apranga turi tinkamą kišenę, vienas iš galimų sprendimų būtų laikyti gliukozę joje. Tačiau tam tikrose gamybos zonose išorinės kišenės sąmoningai nenaudojamos arba ribojamos, siekiant sumažinti svetimkūnių patekimo į produktą riziką.

Tuomet turime pirmąją išimtį – leidome turėti gliukozės tabletes.

Ar dabar reikia antros – leisti ją laikyti kišenėje?

O jeigu darbuotojui prasideda hipoglikemija ir gliukozę reikia suvartoti nedelsiant, ar reikalinga dar viena išimtis iš taisyklės, draudžiančios valgyti gamybos zonoje?

Galbūt gliukozė galėtų būti laikoma tam skirtoje, lengvai pasiekiamoje vietoje. Tačiau kiek toli nuo darbuotojo ji gali būti, kad vis dar galėtume kalbėti apie pakankamai greitą prieigą? Ar darbuotojas turi pirmiausia palikti gamybos zoną ir tik tada ją suvartoti? O jeigu jo būklė jau tokia, kad saugiai išeiti iš zonos nėra geriausias sprendimas?

Kiek išimčių reikia tam, kad viena mediciniškai pagrįsta išimtis realiai veiktų?

Čia nebeužtenka procedūroje įrašyti vieno sakinio, kad medicininiais atvejais gali būti taikomos išimtys. Reikia nuspręsti, kaip jos veiks realioje situacijoje.

Panašų principą galima pamatyti ir visai kitoje srityje – profesionaliame sporte. 1 tipo diabetu sergančiam tenisininkui Alexanderiui Zverevui turnyruose buvo taikomos išimtys, leidžiančios rungtynių metu valdyti diabetą, įskaitant gliukozės stebėjimą ir insulino naudojimą. Wimbledon metu jam buvo leidžiama naudoti telefoną gliukozės duomenims stebėti.

Čia įdomus ne pats tenisas, o principas: išimtis nepanaikina taisyklės tikslo. Ji gali pakeisti būdą, kuriuo tas tikslas pasiekiamas.

Išimtis nereiškia, kad rizika išnyko

Telefonas nenustoja būti telefonu vien todėl, kad jame rodomi CGM duomenys. Išmanusis laikrodis nenustoja būti ant riešo dėvimu objektu. Gliukozės pakuotė taip pat gali kelti produkto užteršimo riziką.

Medicininė funkcija šių rizikų nepanaikina.

Todėl medicininis poreikis neturėtų automatiškai reikšti nei „leidžiama“, nei „mūsų taisyklė draudžia, todėl negalima“.

Galbūt pirmasis klausimas turėtų būti ne tai, kokią išimtį darbuotojui leisti, o kokią medicininę funkciją būtina išsaugoti.

Ar darbuotojui būtina matyti gliukozės rodmenis visą laiką, ar svarbiausi yra įspėjimai apie pavojingai mažėjančią gliukozę? Ar gliukozę būtina turėti ant savęs, ar ją galima laikyti greitai pasiekiamoje vietoje? Ar konkretų medicininį įrenginį galima saugiai uždengti darbo apranga? Ar egzistuoja kitas sprendimas, kuris išsaugo medicininę funkciją, bet kelia mažesnę produkto riziką?

Tik tada galima vertinti, kokią papildomą riziką pasirinktas sprendimas sukuria produktui ir kaip ją galima valdyti.

Tas pats poreikis – skirtinga rizika

Rizika pagrįstas požiūris taip pat reiškia, kad tas pats medicininis poreikis nebūtinai turi lemti tokį patį sprendimą visoje gamykloje.

Įsivaizduokime darbuotoją, kuris telefonu ar laikrodžiu stebi CGM duomenis ir dirba sandėlyje su uždarytais galutiniais produktais. Ir kitą darbuotoją, turintį tokį patį medicininį poreikį, tačiau dirbantį prie atviro, paruošto vartoti produkto aukštos higienos ar aukštos rizikos zonoje.

Medicininis poreikis tas pats. Įrenginys gali būti tas pats.

Produkto rizika – ne.

Sandėlyje gali pakakti nustatyti konkretaus įrenginio naudojimo, laikymo ir higienos taisykles. Gamybos zonoje prie atviro produkto gali prireikti papildomų kontrolės priemonių arba alternatyvaus sprendimo.

Tas pats galioja gliukozei. Vienoje darbo vietoje tinkamai supakuotos gliukozės laikymas darbuotojo kišenėje gali nesudaryti reikšmingos produkto rizikos. Kitoje priimtinesnis sprendimas galėtų būti speciali, darbuotojui greitai pasiekiama laikymo vieta už tiesioginės produkto zonos.

Būtent todėl rizika pagrįstas požiūris nėra universali išimčių lentelė.

Tai kur brėžti ribą?

Jeigu vienai mediciniškai būtinai išimčiai reikia antros, kad pirmoji realiai veiktų – ar ją darome?

O jeigu reikia trečios?

Kur yra riba tarp pagrįsto individualaus sprendimo ir situacijos, kai išimčių jau tiek daug, kad įprasta maisto saugos kontrolė pradeda prarasti savo prasmę?

Vieno atsakymo, tinkamo visoms įmonėms, produktams ir gamybos zonoms, tikriausiai nėra.

Bet būtent čia svarbu nepainioti rizika pagrįsto požiūrio su išimties pateisinimu.

Rizikos vertinimas neturėtų būti dokumentas, parašomas jau nusprendus, kad darbuotojui kažką leisime. Lygiai taip pat jis neturėtų būti naudojamas jau priimtam absoliučiam draudimui pagrįsti.

Jo rezultatas gali būti skirtingas: vienu atveju – leidimas su papildomomis kontrolės priemonėmis, kitu – galima prieiti prie išvados, kad konkrečioje gamybos aplinkoje išimtis sukurtų nepriimtiną produkto riziką ir reikia ieškoti kito sprendimo.

Galbūt todėl griežčiausia taisyklė ne visada yra geriausias rizikos valdymo sprendimas. Bet ir medicininis poreikis savaime nėra priežastis maisto saugos taisyklę tiesiog atidėti į šalį.

Todėl svarbiausia ne nuspręsti, ar išimtys turi būti leidžiamos, o mokėti nuspręsti, kada, kokia ir iki kokios ribos išimtis yra pagrįsta.

Kai maisto sauga susitinka su medicininiu poreikiu, ne visada reikia rinktis vieną iš jų.